Category: apie

Meringa

Aštroki jautienos šonkauliukai ale barbeque:)

-Ką vakarienei norėtum?

-Gal kažką kas tiktų prie primitivo*..?

(*pastaba – raudonas, vidutiniškai svarus, branditnas ąžuole, kažkodėl liko puspilnis nuo penktadienio)

Nu jo, galvoju, maniau apsisuksiu su kokiu risotto, ar pavyks atsikratyti tų iš kaimo parsivežtų šparaginių pupelių, o čia mat  kokie norai! Hailendas visas šaldiklyje, nespės atitirpti, bet patikrinus  radau dar ir jo šonkauliukų vakume – juos pamerkus į vandenį visai greitai pavyko atitirpinti.

Supjaučiau mažesniais gabaliukais, nusausinau, apšlaksčiau alyvuogių aliejum ir įtryniau tokiajs prieskoniais:

  • Aštri rūkyta paprika pimenton
  • Aitrioji paprika
  • Raudonėlis
  • Druska
  • Pipirai
  • Česnako skiltelė
  • Rudasis cukrus

Mėsą sudėjau į užspaudžiamą maišelį ir palikau šaldytuve apie valandą pasimarinuoti.

Tuo tarpu nuploviau ir apviriau šviežias bulves – vėliau jas trumpai pakepsiu orkaitėje prie mėsos.

Pasimarinavusią mėsą sudėjau į kepimo rankovę ir kepiau apie 4 valandas 130°C orkaitėje. Prieš pat pabaigą rankovė perkirpau (atsargiai – garas!), sudėjau patraiškytas bulves ir palikau dar pakepti. Jei norite intensyvesnio skonio, galite šonkauliukus aptepti barbeque padažu, bet gerai jautienai tikrai nėra būtina. Kadangi laibai mėgstu, patiekdama dar pabarsčiau smulkintomis petražolėmis.

Meringa

Kur eiti su mažyliu?

Vilniuje tiek kavinių, hipsteriškų gastrobar‘ų ir prašmatnių restoranų. Jei tik žinai ko nori, arba ko nenori, gali išsirinkti. O kai žinai, kad tavo kompanijoje bus koks mažylis, kurį reikės pamaitinti ir pervystyti, kuriam norėsis paropinėti, kur tada?

Kol nesusiduri, nesusimąstai, kad situacija tampa daug sudėtingesnė nei maisto kilmė ir kokybė, aptarnavimas ar vieta mieste. Galvoje ima švilpti skersvėjai.  Tada skambini visur iš eilės ir pirmas klausimas, kurį užduodi yra ne  “ar turite  laisvą staliuką?”, bet “ar turite vaikišką kėdutę?”.

Dabar dauguma kavinių lankytojų jauni ir nepriklausomi, bet juk dauguma vis vien anksčiau ar vėliau susilaukia mažiukų, o išeiti įpratus ir toliau norisi. Ir ne vien į Akropolį ar Go9, kur mamoms įrengti kambariukai ir vystymui, ir maitinimui.

Kava kaip kava, o kur vakarieniauti? Kur pasodinti mažiuką ir pamaitinti? O kuo jam, jau kiek paaugusiam, užsiimti, kol tėvai su draugais šnekučiuojasi?

Taigi pradedu pildyti sąrašiuką, ką atrandame su sese ir Joriu Antanu:) Galbūt pravers ir tiems, kam vaikų kompanijos nesinori ir tomis dienomis kai svetimi šaukiantys mažieji svečiai ne visada malonūs ausiai.

 

Popiečio kava

Atostogos  – labai draugiškai nusiteikusios merginos padėjo, kuo galėjo. Kol mes gėrėme kavą ir skanavome pyragaičius, Joris sukirto savo tyrelę ir galėjo paropinėti specialiai vaikučiams skirtame kampelyje (tik mažiukus reikia saugoti, kad nesuvalgytų lego detalių)

Pinavija – tikriausiai visi Vilniaus tėveliai šitą vietą jau seniai žino, ne tik dėl vaikų žaidimų erdvės, bet ir dėl vystymo stalo leliukams. Ir tikrai puikus sprendimas neužimantis daug vietos

 

Vakarienės

Kol Joris Antanas lankėsi Vilniuje, turėjome šiokią tokią šeimos šventę ir norėjome pavakarieniauti mieste. Taigi prabangios vietos, kur vaikai nepageidaujami atkrenta, kaip ir dauguma paprastų bariukų. Taigi ieškodama vietos apklausiau gan daug gastronominių vietų ir pateikiu čia sąrašiuką tų, kurios priima mažus lankytojus ir noriai juos sodina prie bendro stalo augindami ateities klientus.

Sąrašiukas, tų kurie bent jau turi kėdutes, vadinasi ir su vaikais priima, čia:

Su vaikų kampeliais ir kitaip tinkami judresniems ir didesniems vaikams:

 

 

 

Meringa

Totoriška puota pas Nemėžio totorius

Kovo 20 švenčiame tėvelio gimtadienį. Pradinis planas buvo jauki ir kokybiška vakarienė namie su kokiu premium jautienos kepsiu iš SteakSupply ir taure gero vyno šeimos rate. O gavosi totoriška popietė su būriu draugų Nemėžyje.

Rūta savo kanalais sužinojo apie galimybę apsilankyti Nemėžio totorių bendruomenėje. Kur yra Nemėžis iki šiol nebuvau net susimąsčiusi. Asocijavosi su Nevėžiu ir galvojau kad toli, o pasirodo visai prie pat Vilniaus. Čia surinkęs bent 15 žmonių kompaniją (nes maisto kiekis tikriausiai 30-čiai ir daugiau:) gali susiderinti laiką ir meniu ir atvykti paragauti tradicinių totoriškų valgių. Ir tai dar ne viskas – bendruomenės pirmininkas Tairas labai noriai dalijasi vieniems girdėtais, o kitiems visai nežinomais istoriniais faktais, pasakoja apie totorių gyvenimu tada prie Vytauto ir dabar. Be to, galima apsilankyti mečetėje ar pasikalbėti su imamu, jei tik Jums įdomu ir turite klausimų.

Taigi sugalvojome šią pramogą susiorganizuoti tam kovo 20 sekmadieniui.Namuose toliau prie tėvelio kalbame apie ramų šventimą, ir pasivaišinimą tortu jei kas ateis į svečius, o tuo tarpu slapta organizuojame draugus atvykti į Nemėžį būtent per tėvelio gimtadienį.

Sekmadienį pusryčiaujant pasiūliau visiems važiuoti pasivaikščioti į naują parką kažkur prie Nemėžio, apie kurį neva sužinojau iš buvusios kolegės, ir paskui išgerti kavos ten esančioje kavinėje. Tėvelis jau pripratęs, kad jei namie moterys nusprendė, nelabai ką ir be pakeisi, o kaip sakydavo mano kolegė ir mokytoja Jūratė – kai negali pakeisti, belieka mėgautis. Žodžiu – puošiamės ir važiuojame “į parką”. Draugai susirinko kiek anksčiau, tad tėveliui tikrai buvo staigmena, kai Nemėžyje visai netikėtai pamatė mečetę, o prie mečetės –  besiburiuojant gal 15 draugų. Staigmena pavyko ir tėveliui patiko! Ir ne tik jam, bet ir mums visiems – apsilankymas, maistas ir  pirmininko Tairo pasakojimai.

Kaip jau esu ne kartą rašiusi, tėveliui geriausias maistas yra sriuba (na, ir lašiniai:)). Taigi savo totorišką puotą pradėjome būtent nuo sriubos ir kibinų. Sriuba maloniai aštri ir šildanti, o kibinai šiek tiek kitokie nei Trakų senosios kibininės ar karaimų. Forma lyg apvalesnė, o mėsos atrodo daugiau, nes jau nuo vieno sotu… o dar kai su sriuba:) Valgėme tuos kibinus su kapota vištiena ir sunkiai galėjome atskirti, kas tai per mėsa – tikrai, kad ne kiauliena, faktas:) bet ir vištiena, atrodė, ne tokia būna.

Po kibinų – plovas. Tikras – nesulipęs ir birus, su morkomis pjaustytomis šiaudeliais ir netgi barbariso (raugerškio) uogomis. BET JO KIEKIS!!! Kai atvykome, matėme kazano dydį lauke – sunku nupasakoti. Bet buvo ant stalo du kartus po pilną marmitą, ir, man atrodo, tai dar nebuvo viskas. Parsivežėme ir namo dar ir sau, ir draugams (taigi važiuodami patys nepamirškite įvairaus dydžio plastikinių indelių ir net stiklainių, jei norėsite parsivežti ir sriubos). Kaip ir pas uzbekus, taip ir totorišką plovą geriausia valgyti šaukštu. Net kai pirmadienį nusinešiau į darbą laikiausi šios taisyklės ir net pagalvojau, kad vieną dieną gal po truputį išgaruos tas mano užsispyrimas, jog visada turi būti “peilis ir šakutė”.

Gal jau užteks? Nes plovas toks skanus ir tiek jo daug, kad daugelis iš mūsų įsidėjo dar… O Tairas jau klausia, kada norėsime koldūnų:) Sutariama pertraukėlę ir tuo tarpu kalbamės su imamu apie islamą, koraną ir kitus religinius dalykus. Atrodo, turėtų būti sudėtinga tema šviesoje dabartinės religinės nesantaikos, bet pokalbis labai paprastas ir nuoširdus. Viena įdomi mintis kilo iš pokalbio apie halal maistą ir kodėl negalima valgyti kiaulienos. Atsakymas paprastas – nes galima rasti visokių priežasčių arba jų neieškoti ir tiesiog pasitikėti, kad taip geriau mums. Taip pat, kaip pasitikime daktaro išrašytu receptu ir patarimu, taip galime pasitikėti ir dievu, nekeldami klausimo, kodėl vienaip, o ne kitaip.

Daug temų aptarėme ir galiausiai į stalą atkeliavo koldūnai. Kad nereikėtų spėlioti iš karto išsiaiškiname, kad įdaras iš avienos ir jautienos, o valgyti skaniausia su krienais ir šaukšteliu, nes taip “nepamesi” skysčio skanumo. O aš sakau, kad skaniausia valgyti rankomis. Tairas sutinka. Rankos geras įrankis, – sako jis, dar ir todėl, kad parodo mums maisto temperatūrą – jeigu galime paimti ranka, vadinasi nenusiplikysime.

Ir koldūnai, man regis, iki šio momento nukonkuruoja visus patiekalus. Ne dėl to, kad kiti buvo prasti, bet dėl to, kad seniai nevalgėme jų tokių skanių. Gera žinia, galima užsisakyti ir nusipirkti ir šaldytų…. mmm, rašau ir jau galvoju, kada čia jiems kokią progą ištaikius:)

Viskas, dabar jau tikrai visi sotūs galės ramiai pasninkauti paskutinę savaitę iki Velykų. Bet neatrodo, kad būtume apsunkę. Manau dėl to, kad maistas tikrai kokybiškas ir grynas, nėra jokių nenatūralių prieskonių ar skonio stipriklių. Na, o todėl kad neapsunkę galime leisti sau dar ir gabaliuką šimtalapio. Ir galiu drąsiai pasakyti tai yra geriausias mano KADA NORS valgytas šimtalapis . Žinote, kaip smaližiai pjauna šimtalapį, kai riekė viršuje siauresnė o į apačią išplatėja, nes ten susikaupęs visa medaus ir sviesto karamelė? Tai čia viskas šimtalapis toks tirštas – nėra sausos tešlos, kurios niekas nenori valgyti, ir aguonų daug.

Na va, dabar jau tikrai viskas ir čia jau buvo pabaiga mūsų beveik 4 valandų puotos. Pasirodo, puiks pietūs gali būti ir be vyno:) na, tiesa, po taurę putuko gimtadienio proga išgėrėme, bet tai tiek. Paskui visai gerai tiko ir arbata (galite, jei norite, atsivežti ir vandens, sultys ir cola manau netiktų:)

Kaina žmogui priklauso nuo to, ką užsisakysite, bet tai ką sumokėjome už mano parašytą kiekį galėtų būti vieno patiekalo  ar ne pačio brangiausio brunch’o kaina Vilniaus restorane.

Rekomenduoju LABAI ir pridedu kontaktus:

Nemėžio totorių bendruomenė

Totorių g.4, Nemėžio kaimas, Vilniaus r.

el.p.: nemeztatarcom@gmail.com

Nemėžio totorių bendruomenės pirmininkas – Tairas Kuznecovas

Meringa

Beigelistai ir minčių galia

“jis nusišypsos, taip kaip nusišypso žmogus,  netikėtai sutikęs seniai matytą artimą draugą, iš tolo pamatęs ateinantį ilgai  ir nekantriai lauktą žmogų. Tarsi pažinęs mane galbūt irgi iš šypsenos, o gal iš susivėlusių plaukų, arba chačiapurio ar ledų rankoje. Lyg mes jau būtume pažįstami. Ir nebus keista pradėti kalbėti. O gal mes jau pažįstami tik to nežinom:)

Ir įsivaizduoju, kad susitiksime vietoje, susijusioje su gastronomija, galbūt maximoje  prie kasos šypsosimės viens kitam, o gal imsime aptarinėti asortimentą daržovių skyriaus, o gal pakeliui į turgų, gali būti netgi restoranėlis, o gal indų parduotuvė. Nes jis vertins tuos pačius dalykus kaip ir aš.”

Taip rašiau Šarūnei pernai vasario pradžioje. O tada vieną kovo šeštadienį turguje susipažinau su vyru, kurį jau pažinojau.  Netgi turime bendrą nuotrauką, kur sėdžiu jam ant kelių. Prieš kokius 27 metus Vievyje:) Neįtikėtina, kiek  daug galios turi mintys ir įsivaizdavimai!  Ir kai tai suvoki viskas  gyvenime tampa kažkaip labai paprasta, su šypsena ir lyg nušvitę, tarsi filme ir kartu taip savaime suprantama ir tikra.

Tąkart turguje ieškojau Halės bistro, kur paskui su Sauliuku, dar nežinodami, kad jau esame pažįstami gėrėme mėtų arbatą ir dalinomės beigelį. Per metus beigeliai išpopuliarėjo, atsidarė beigelių krautuvėlė, halės bistro tapo beigelistais, ir patys beigeliai labai paskanėjo.

Rekomenduoju apsilankyti ir išbandyti. Ir kuo daugiau svajoti ir galvoti kuo geresnius dalykus kad jie jūsų gyvenime virstų tikrove:) Nes nuostabu, kad galime norėti, svajoti, ir žinoti, kad tai ko norime ir įvyksta, ir būna taip, kaip mums geriausia!

 

Meringa

Va tau ir VaThaiTau – ir visai ne šiaip sau:)

Gyvenime vieno dalyko trūkumu tikrai negaliu skųstis – tai pusbrolių ir pusseserių kiekiu. Trys iš tėvelio pusės ir dvylika iš mamos – iš viso 15 (net perskaičiuoju ant pirštų ar nieko nepraleidau:) Aišku, ir amžius visų skirtingas, ir poreikiai ir pomėgiai, o ir tradicijos giminės balių nebeliko, todėl su visais matyt būtų sunku palaikyti glaudų ryšį, bet vis vien kiekvienas jų kažkuo ypatingas ir brangus.

Gerai kad yra facebook’as, kur gali viską sužinoti, ir prireikus sukontaktuoti:) Arba tėvai, kurie perduoda visas naujienas..

Šį kartą apie Tadą, kuris, darbštuolis ir geruolis, su draugais ėmė ir  praėjusią vasarą startavusį  maisto furgonėlį užaugino iki thai stiliaus restoranėlio Basanavičiaus gatvės kieme.

Man, kaip aštraus maisto  mėgėjai visad patinka wok’ai, kariai ir kiti prieskoningi dalykai. Todėl džiaugiuosi, kad tai ne kokia nors pica, pasta arba burgerių užkandinė. Ir jau du kartus spėjau apsilankyti, bet parašymas dėl darbų kiekio vis atsidėjo. Bandau grąžinti skolą ir būti objektyvi nepaisant giminystės ryšių:) Kita vertus,kai kuriuos savo mažus pastebėjimus Tadui išsakiau ir atskirai, todėl pasiliksiu teisę jų čia neminėti:) ir bet kuriuo atveju mano rekomendacija – Taip, apsilankykite.

Taigi, geriausias starteris – Tajų kalmarų žiedai. Ne tie guminiai ir su majonezu kaip esame “įpratę”, bet traškūs.. tokie, kur lieka vienas ir tada visi bijo paimti, nes žino, kad nori ir kiti:)

Dar valgėme ir vištienos sparnelius – kurie atvirkščiai nei kalmarų žiedai buvo minkšti minkšti, net burnoje tirpstantys. Mano skoniui galėtų būti aštresni, bet, manau, daugumai lietuvių – pats tas.

Sriuba tom yum – tikra aštrumo bomba. Ypač tinka, jei esatę sušalę ir norite atsikratyti visų kūną puolančių zarazų ir virusų.. mmmm, kaip dabar norėčiau.

Valgom toliau:) Tau sau – kiaušininiai makaronai su vištiena – tapo mėgstamiausiu patiekalu per tuos du kartus (neskaitant kalmarų žiedų) – tiek dėl pavadinimo, tiek dėl skonio. Beto, sakė čia jų firminis, taigi dvigubas pliusas.

Jeigu visgi mėgstate švelniau, tada labai tinka raudonasis karis, toks švenus ir kokosinis arbavienas populiariausių patiekalų – Phad tau (nuotraukos neturiu).

Gėrimai. Pastaruoju metu pradėjau pastebėti kaip lietuviškose maitinimo įstaigose trūksta nealkoholinių gėrimų (nekalbu apie vandenį, colą ar apelsinų sultis), kurie tiktų prie maisto, bet čia galima nesunkiai pasitaisyti. Užtat labai pasisekė tiems, kas gali sau leisti vieną kitą laipsnį, nes VaThaiTau turi”firminį” alų, gaminamą  specialiai jiems mažame bravoriuke. Paklauskite Tado, jis papasakos daugiau:)  Ir dar labai pradžiugino naminės arbatos – su šviežiom mėtom, imbieru, čiobreliais:) Kaip gerai kai ne “iš pakelio” arba “juoda, žalia, vaisinė”.

Būna dienos pietūs, sako, žmonių pilna. Vakare irgi kiek buvau tuščia nebuvo, tad geriau rezervuoti staliuką iš anksto. Ir berašydama užsinorėjau valgyti:)