Pastebėjau, kad man tiesiausias kelias į vidinę ramybę, kai ištinka duobutė, kai liūdna, ar kai kitas kirminas graužia širdį yra kepimas. Geriausia sausainių, kad reikėtų daug dirbti – maišyti, minkyti, kočioti, spausti formeles.
Tą pirmadienį gavau priimti sprendimą dėl katino. Pati jį paėmiau iš prieglaudos prieš penkerius metus, kaip šiandien pamenu, gegužės 6 dieną, kai vyko pirmos Baltic Pride eitynės Vilniuje. Pats rimčiausias iš visų kačiukų, bet kaip vėliau pasirodė, pasiutęs, oranžinis, nors ankščiau nebūčiau pagalvos, kad norėčiau “ryžo” katino. Gavo Markizo vardą, nekomentuosiu kodėl, bet galiausiai jis jam tiko – buvo didingas katinas, labai gražus, o kiemo vaikai jį vadino Murkizu:) bet susirgo nuo pikto žmogaus ar prasto vairuotojo.
Ir pilna to jausmo, kad AŠ pasakiau “viskas, užteks”, kad nesuteikiau jam dar vieno šanso ir kad jis tai jautė, kad nesugebėjau juo gerai pasirūpinti, ir kad gal jam nepatiko mano Mašos (mano katė iš vėlesnių laikų) kompanija, kad norėtųsi žmogiško apkabinimo, suvalgiusi daug haagen-dasz ledų prisiminiau, kad geriausiai padeda virtuvė ir nutariau kepti sausainius. Širdutės formos, su visa mano katinų meile, perteptus ir sulipintus, kad būtų daugiau darbo…
Ir bekepdama prisiminiau, kad yra tokia geltonų avyčių šalis. Kurioje tinka gyventi ir oranžiniams katinams. Ten jį ir apgyvendinau, ant debesėlio. ir manau Murkizas galiausiai mane suprato
Geltonų avyčių šalis yra visai paprasta. Geltonos avytės kaip ir žmonės mėgsta skrajoti padebesiais.
Saulėtomis dienomis jos pakyla į dangų ir žaidžia tarp saulės spindulių, o apsiniaukusiomis mėgsta gulėti ant debesų, kol jie galiausiai pratrūksta ir mažais lašeliais leidžiasi į žemę atgaivinti pasaulio, o tada vėl užleidžia vietą saulei.
Geltonos avytės labiau mėgsta žydrą dangų, nes tada gali grožėtis pasauliu iš viršaus ir net rožinių akinių joms nereikia.
Stoviu pievos vidury. Čia manęs nepasiekia jos pakraščiuose augančių medžių šešėliai ir užsimerkus kvėpiu gaivų žolės kvapą. Saulėje, po lietaus jis stipresnis. Nuo nespėjusių nudžiūti lietaus lašelių sudrėko basos kojos ir vėl kyla noras pasileisti ir bėgti kaip vaikystėj: tada tarsi lenktyniaujant su vėju, o dabar lenktyniaujant su laiku norint į ją sugrįžti.
Geltonos avytės šypsosi. Jos niekada neturėjo tokios svajonės, jos joje gyvena.
Dabar ten gyvena ir Markizas, kurio vardu ir pavadinau šitus širdelių sausainius.
Nors pati gyvenime nemėgstu slėpti receptų, deja, esu prižadėjusi neskelbti šio, atkeliavusio iš vieno Belgijos miestelio. Visgi kadangi kepdama pakeičiau kelis, duosiu jums porą nuorodų, kad galėtumėte improvizuoti ir jūs:)
Sausainių tešlą suminkykite iš 150 g cukraus, 150 g sviesto, 280 g miltų ir 20 g migdolų miltų, vieno didelio ar poros mažų kiaušinių, šaukštelio kepimo miltelių, žiupsnio druskos (ištrinkite kambario temperatūros sviestą su cukrumi ir vanile, po vieną sudėkite kiaušinius, ir dėkite miltus, tik neperminkykite). Atšaldykite. Tada kočiokite 2-3 mm storio lakštą ir formuokite širdeles.
Sudėję į skardą aptepkite trynio ir pieno plakiniu ir kepkite apie 15 min 180°C orkaitėje.
Kol sausainiai kepa iškočiokite marcipaną ir taip pat išspauskite širdeles.
Iškepusius ir atvėsusius sausainius patepkite marmeladu, tarp dviejų dėkite marcipano širdį ir suspauskite. Viskas:)
