Tai daugiau negu prabangus restoranas (pats Liutauras vadina tai studija), ir tai daugiau nei vakarienės, nes maistas čia virsta kulinariniais šedevrais, džiuginančiais akį, glostančiais gomurį, ir visa ta patirtis priverčia pakilti kažkur aukščiau.
Su krikšto sese susitinkame T.Ševčenkos loftų kiemuose. Žinome, kur eiti, tad neklaidžiojame ir užtikrintai žengiame link gale 11i numeriu pažymėto pastato esančių durų. Jokių purpurinių kilimų. Bet vos pravėrus duris ir įžengus vidun supranti, kad jau nebesi ten iš kur atėjai.
Mus pasitinka labai malonus vyriškis, padeda nusirengti, palydi iki staliuko. Jeigu galėsite rinktis, sėskite veidu į virtuvę – tuomet vakaro metu galėsite grožėtis už stiklinių durų dėl Jūsų besistengiančia virtuvės komandą. Ir kaskart vakaro metu toms durims prasivėrus jau galėsite laukti kito tuoj ant jūsų stalo atsirasiančio stebuklo. O jei ne, grožėsitės prieš Jūsų akis kabančiu paveikslu.
Pirmas dalykas, į ką visada atkreipiu dėmesį restoranuose yra servetėlės ir įrankiai. Ir pastarieji man labai aptinka – dvelkia tikrumu, ir patinka, kad neblizga. Tai anaip tol nereiškia, kad negeri. Taurės – Riedel Veritas ypatingai grakščia kojele, ir jose greitai atsiranda putojančio vyno aperityvui. Fone skambant labai lengvai muzikai pradedame švęsti gyvenimą.
Kol virtuvėje vyksta darbas ir baigiama ruošti šefo užkandėlė (amuse-bouche) gauname naminės duonos su tirštintu alyvuogių aliejumi ir ožkos pieno kremu.
Po jos – šefo užkandėlė (amuse-bouche). Patiekalams atsiradus ant stalo prie visų svečių prieina pats šefas ir šypsodamasis pristato: “Mielos damos, šefo užkandėlė – springrolsas”. Gražu, labai pavasariška, tinka damoms. Neįtikėtinas sardinės ir braškių derinys.
Toliau – namuose sūdyta lašiša su pastarnokų ledais, burokėlių žele ir krapų aliejumi. Nuotrauka deja dingo, bet buvo labai gražu:) Ir krikšto sesė, prieš kelias minutes sakiusi, kad paskutiniu metu valgė labai daug lašišos ir jau nebegali į ją žiūrėti šypsojosi pjaudama dar kąsnelį. Nuostabi žuvies tekstūra ir tie ledai…. man kaip jų mylėtojai – 10 balų.
63°C kiaušinis įsitaisęs geltoname morkų ir lazdyno riešutų emulsijos fone ir pasipuošęs traškiu ispanišku kumpiu. O po jais – juodieji lęšiai. Praeidamas pro šalį šefas teiraujasi, ar skanu ir pamoko, kad reikia maišyti. Taip ir darome. Skanu.
Atkreipiu dėmesį, kokie dailūs čia indai. Kiekvienam patiekalui kitokie. Atrodo, tarsi įprastų formų, bet įdomių paviršių, subtiliai pakeičiantys tai centravimą, tai spalvą. Patys kaip maži meno kūriniai tinka prie visos aplinkos.
Gyvenime ešerius labai mėgstu. Žinoma, daugiausia esu valgius tų pačios su tėveliu sužvejotų Lakajų ežere, ir neslėpsiu, tikrai nežinau, kuo ypatingi tie akmeniniai (dabar jau pasidomėjau, kad tai daugiausia šiltų jūrų žuvis, labai sveika:)). Galbūt dėl pavadinimo ir asociacijų, bet skonis – tikros ką tik pagautos žuvies, švelnus. Mano mamai labai patiktų. Akimirką nusikeli į vaikystę ir tada jūros ežių emulsija su visu savo intensyviu jūros skoniu grąžina tave atgal, o gal nukelia kažkur, kur plaukioja tie ežiai ir ešeriai.
Padavėjai nešini grakščiais dekanteriais pripildo raudono vyno taures. Atėjo laikas mėsai. Ir pro jau 6 kartą prasiveriančias virtuvės duris pas mus atkeliauja prancūziškas ožiukas su prancūzų šefo Joël Robuchon stiliaus bulvių koše. Ji tiesiog šilkinė. Pavasarinės glazūruotos daržovės ir mėlynių kremas. Gražios spalvos ir
Kaip pastebėjo ir laukinės žąsys, Liutauro naudojami ingridientai nėra suplakami į vieną ir gali jausti kiekvieno jų unikalumą. Tuo pat metu jie puikiai suderinti ir kartu sukuria kažką vieno ir harmoningo. Pagalvoju, kad tai panašiai kaip tikruose žmonių santykiuose – kai vienas kito neužgoži, kiekvienas esi savimi, bet kartu esi ypatingiau.
Harmonija – tinkamas apibūdinimas ne tik tam, kas patiekiama lėkštėse, bet ir visai aplinkai. Visa ta prabanga yra tokia natūrali, kad lieka tik paprastumo ir jaukumo jausmas. Ypatingai aukštos klasės aptarnavimas, kai tikrai gali jaustis kaip Gastronomikos namų svečiams.
Monika žavisi apšvietimo sprendimais, kurie koncentruoja šviesą būtent ten, kur reikia, į maistą, ir kartu skaido erdvę, todėl nesijauti tarsi sėdėtum viename kambaryje su visais kitais svečiais. Pastebime, kad žmonės pradėjo garsiau kalbėti, o muzika jau matyt seniai pasikeitusi į kiek energingesnę, bet visai neįkyrią. Atrodo, apie viską pagalvota. Vieta tave kažkaip įtraukia nuo pat tos akimirkos, kai įžengi. Kai staiga suvoki, kad čia esi jau beveik 3 valandas ir kad pasirodymas artėja į pabaigą ir reikės grįžti į realybę. Bet prieš tai – paskutinis fejerverkas – desertas.
Ir turiu prisipažinti – jis man buvo TOBULAS. Nuo vaizdo iki paskutinės akimirkos, kai pasiėmiau šaukštą, kad suvalgyčiau tai, ko nepavyko pakabinti šakute. Rokforo sūrio ledai ir aviečių traškutis su savo intensyvia spalva (o man taip patinka rožinė ir visos jos atspalviai:), kriaušės, šokoladas? Neįmanoma nupasakoti, nes visą laiką kol valgiau beveik nekalbėjau. Tik vis atsidusdavau iš malonumo ir nesupratau kur esu. Ir neperdedu nei kiek.
…….ir tokiu dideliu malonumu pasibaigė vakarienė. Prisiminus, ir dabar dar nueina šiurpuliukai per kūną.
Rašau ir pavydžiu žmonėms, kurie šiuo metu mėgaujasi vakariene Gastronomikoje. Liutauras tikrai vertas 5 ir daugiau Užkalnio žąsų, o mes verti patirti (taip taip, tai daugiau nei paragauti:) jo virtuvės šedevrus.