Gyvenant su mediku dirbančiu pusantro etato taip jau gaunasi, kad bent pora savaitgalių per mėnesį išpuola jam budėjimai, o man lieka “laisvadieniai”, ir dar tie vakarai, kai tenka vakarieniauti vienai. Ne visada yra lengva. Po paskutinių įvykių ir pati  vyro kelis kartus klausiau “o kaip Tu? kaip Tau darbe?”. Matyt reikia dėkoti jo kolegoms, kad viskas iš tikro gerai, kad nėra engimo, patyčių ir kitų bjaurių dalykų, kad suteikiama galimybė dirbti ir mokytis.

Bet ne visur yra taip. Mes, dirbantys verslo įmonėse, jau matyt seniai pamiršom tokius dalykus kaip stipriai išreikštos hierarchijos, lankstymais ir vadovo baimė. Nekalbu apie tai, jog subordinacijos nereikia, bet ji ir pagarba žmogui viena kitai juk neprieštarauja. Esam visi lygūs prieš Dievą, tai kodėl ne darbe? Galime kaltinti įsisenėjusias tradicijas sveikatos apsaugos sistemoje arba atsigręžti į save ir paklausti, ar patys jų nepalaikome? Ar nesirenkam eiti pas profesorių užuot patikėję ligą į jaunos perspektyvios gydytojos rankas? Arba netoleruojam, kai to sovietmečio vis dar persismelkę gydytojai šaukia ant  mūsų, užuot jiems pasakę “nein, stop”? Ar kitą kartą būdami pacientai neįsijaučiame į kliento vaidmenį, patys būdami nemandagūs, viską žinantys, burnojantys ant daktarų, tarsi jie būtų kalti dėl to, kad mes sergame.  O juk jie tik žmonės, kurių darbas gydyti mus, kurie dirbdami tuos pusantro etato tam, kad gyventų oriai, pavargsta, kurie ir po darbo galvoja, ar viską padarė geriausiai kaip galėjo, ir jų klaidos ne tokios, kur ištaisysi “prisijungęs iš namų”.

Regis pasisakiau:) O jei trumpai, tai norėčiau mums visiems palinkėti rūšiuoti šiukšles, o ne žmones pagal jų pareigas ar lytį, ir labiau rūpintis ne tik savo artimaisiais ir jų vidumi, bet ir tais, kuriuos sutinkame tik kartą, nes gal atsidūrėte šalia jų tam, kad tą jų dieną padarytume šviesesne, paklausę “kaip jaučiatės, daktare?” (arba pardavėja/ vairuotojau/ kolega?)

Ir šiandien  šitų minčių paveikta nutariau per tą savo laisvadienį iškepti vyrui ir jo kolegom pyragą ir pristatyti jiems į budėjimą, su palinkėjimu, kad atsirastų bent minutėle atsikvėpti ir išgerti kavos.