Kovo 20 švenčiame tėvelio gimtadienį. Pradinis planas buvo jauki ir kokybiška vakarienė namie su kokiu premium jautienos kepsiu iš SteakSupply ir taure gero vyno šeimos rate. O gavosi totoriška popietė su būriu draugų Nemėžyje.
Rūta savo kanalais sužinojo apie galimybę apsilankyti Nemėžio totorių bendruomenėje. Kur yra Nemėžis iki šiol nebuvau net susimąsčiusi. Asocijavosi su Nevėžiu ir galvojau kad toli, o pasirodo visai prie pat Vilniaus. Čia surinkęs bent 15 žmonių kompaniją (nes maisto kiekis tikriausiai 30-čiai ir daugiau:) gali susiderinti laiką ir meniu ir atvykti paragauti tradicinių totoriškų valgių. Ir tai dar ne viskas – bendruomenės pirmininkas Tairas labai noriai dalijasi vieniems girdėtais, o kitiems visai nežinomais istoriniais faktais, pasakoja apie totorių gyvenimu tada prie Vytauto ir dabar. Be to, galima apsilankyti mečetėje ar pasikalbėti su imamu, jei tik Jums įdomu ir turite klausimų.
Taigi sugalvojome šią pramogą susiorganizuoti tam kovo 20 sekmadieniui.Namuose toliau prie tėvelio kalbame apie ramų šventimą, ir pasivaišinimą tortu jei kas ateis į svečius, o tuo tarpu slapta organizuojame draugus atvykti į Nemėžį būtent per tėvelio gimtadienį.
Sekmadienį pusryčiaujant pasiūliau visiems važiuoti pasivaikščioti į naują parką kažkur prie Nemėžio, apie kurį neva sužinojau iš buvusios kolegės, ir paskui išgerti kavos ten esančioje kavinėje. Tėvelis jau pripratęs, kad jei namie moterys nusprendė, nelabai ką ir be pakeisi, o kaip sakydavo mano kolegė ir mokytoja Jūratė – kai negali pakeisti, belieka mėgautis. Žodžiu – puošiamės ir važiuojame “į parką”. Draugai susirinko kiek anksčiau, tad tėveliui tikrai buvo staigmena, kai Nemėžyje visai netikėtai pamatė mečetę, o prie mečetės – besiburiuojant gal 15 draugų. Staigmena pavyko ir tėveliui patiko! Ir ne tik jam, bet ir mums visiems – apsilankymas, maistas ir pirmininko Tairo pasakojimai.
Kaip jau esu ne kartą rašiusi, tėveliui geriausias maistas yra sriuba (na, ir lašiniai:)). Taigi savo totorišką puotą pradėjome būtent nuo sriubos ir kibinų. Sriuba maloniai aštri ir šildanti, o kibinai šiek tiek kitokie nei Trakų senosios kibininės ar karaimų. Forma lyg apvalesnė, o mėsos atrodo daugiau, nes jau nuo vieno sotu… o dar kai su sriuba:) Valgėme tuos kibinus su kapota vištiena ir sunkiai galėjome atskirti, kas tai per mėsa – tikrai, kad ne kiauliena, faktas:) bet ir vištiena, atrodė, ne tokia būna.
Po kibinų – plovas. Tikras – nesulipęs ir birus, su morkomis pjaustytomis šiaudeliais ir netgi barbariso (raugerškio) uogomis. BET JO KIEKIS!!! Kai atvykome, matėme kazano dydį lauke – sunku nupasakoti. Bet buvo ant stalo du kartus po pilną marmitą, ir, man atrodo, tai dar nebuvo viskas. Parsivežėme ir namo dar ir sau, ir draugams (taigi važiuodami patys nepamirškite įvairaus dydžio plastikinių indelių ir net stiklainių, jei norėsite parsivežti ir sriubos). Kaip ir pas uzbekus, taip ir totorišką plovą geriausia valgyti šaukštu. Net kai pirmadienį nusinešiau į darbą laikiausi šios taisyklės ir net pagalvojau, kad vieną dieną gal po truputį išgaruos tas mano užsispyrimas, jog visada turi būti “peilis ir šakutė”.
Gal jau užteks? Nes plovas toks skanus ir tiek jo daug, kad daugelis iš mūsų įsidėjo dar… O Tairas jau klausia, kada norėsime koldūnų:) Sutariama pertraukėlę ir tuo tarpu kalbamės su imamu apie islamą, koraną ir kitus religinius dalykus. Atrodo, turėtų būti sudėtinga tema šviesoje dabartinės religinės nesantaikos, bet pokalbis labai paprastas ir nuoširdus. Viena įdomi mintis kilo iš pokalbio apie halal maistą ir kodėl negalima valgyti kiaulienos. Atsakymas paprastas – nes galima rasti visokių priežasčių arba jų neieškoti ir tiesiog pasitikėti, kad taip geriau mums. Taip pat, kaip pasitikime daktaro išrašytu receptu ir patarimu, taip galime pasitikėti ir dievu, nekeldami klausimo, kodėl vienaip, o ne kitaip.
Daug temų aptarėme ir galiausiai į stalą atkeliavo koldūnai. Kad nereikėtų spėlioti iš karto išsiaiškiname, kad įdaras iš avienos ir jautienos, o valgyti skaniausia su krienais ir šaukšteliu, nes taip “nepamesi” skysčio skanumo. O aš sakau, kad skaniausia valgyti rankomis. Tairas sutinka. Rankos geras įrankis, – sako jis, dar ir todėl, kad parodo mums maisto temperatūrą – jeigu galime paimti ranka, vadinasi nenusiplikysime.
Ir koldūnai, man regis, iki šio momento nukonkuruoja visus patiekalus. Ne dėl to, kad kiti buvo prasti, bet dėl to, kad seniai nevalgėme jų tokių skanių. Gera žinia, galima užsisakyti ir nusipirkti ir šaldytų…. mmm, rašau ir jau galvoju, kada čia jiems kokią progą ištaikius:)
Viskas, dabar jau tikrai visi sotūs galės ramiai pasninkauti paskutinę savaitę iki Velykų. Bet neatrodo, kad būtume apsunkę. Manau dėl to, kad maistas tikrai kokybiškas ir grynas, nėra jokių nenatūralių prieskonių ar skonio stipriklių. Na, o todėl kad neapsunkę galime leisti sau dar ir gabaliuką šimtalapio. Ir galiu drąsiai pasakyti tai yra geriausias mano KADA NORS valgytas šimtalapis . Žinote, kaip smaližiai pjauna šimtalapį, kai riekė viršuje siauresnė o į apačią išplatėja, nes ten susikaupęs visa medaus ir sviesto karamelė? Tai čia viskas šimtalapis toks tirštas – nėra sausos tešlos, kurios niekas nenori valgyti, ir aguonų daug.
Na va, dabar jau tikrai viskas ir čia jau buvo pabaiga mūsų beveik 4 valandų puotos. Pasirodo, puiks pietūs gali būti ir be vyno:) na, tiesa, po taurę putuko gimtadienio proga išgėrėme, bet tai tiek. Paskui visai gerai tiko ir arbata (galite, jei norite, atsivežti ir vandens, sultys ir cola manau netiktų:)
Kaina žmogui priklauso nuo to, ką užsisakysite, bet tai ką sumokėjome už mano parašytą kiekį galėtų būti vieno patiekalo ar ne pačio brangiausio brunch’o kaina Vilniaus restorane.
Rekomenduoju LABAI ir pridedu kontaktus:
Totorių g.4, Nemėžio kaimas, Vilniaus r.
el.p.: nemeztatarcom@gmail.com
Nemėžio totorių bendruomenės pirmininkas – Tairas Kuznecovas
