Tag: kefyras

Meringa

Sekmadienio keksiukai su visokiais įdarais kolegų pirmadieniui

Anądien susimąsčiau apie tai, kiek būdų yra skaičiuoti metus. Sausio pirmąją prasideda nauji kalendoriniai metai,  rugsėjo pirmąją – mokslo metai, o mūsų pačių nauji metai – su kiekvieno iš mūsų gimtadieniu.

Man gan patogu – per gimtadienį pajaučiu kokie tie metai turi būti, o už mėnesio, artėjant rudeniui jau galiu imtis veiksmų. Praėjusiais metais buvau susigalvojusi tradiciją sekmadieniais kepti pyragus, kad namai kvepėtų šiluma ir jaukuma. Ir aną sekmadienį, po vasarinės pertraukos, to jausmo ypatingai norėjosi.

Turėjau kefyro, o efektyvus maisto suvartojimas man labai patinka, tik reikėjo sugalvoti kaip jį “įdarbinti”. Vaikystės receptų sąsiuvinyje yra serija “vilniaus bobutės”  – žagarėliai, čeburekai, sausainiai su alum ir pyragas su uogiene. Pastarsis kaip tik su kefyru bet toks meduolinis,kurį valgyti jį reikėtų su sviestu.. todėl nutariau paimprovizuoti  ir kepti keksiukų formoje, o uogiene dėti kaip įdarą.

  • Stiklinė cukraus
  • Du kiaušiniai
  • Stiklinė kefyro
  • Du šaukšteliai kepimo miltelių
  • Miltų (~250g)
  • Uogienės, šokolado gabaliukų, kremo ar ko kito įdarui.

Cukrų išsukite su kiaušiniais

Kepimo miltelius įmaišykite į kefyrą.

Abi mases suplakite mikseriu ir dėkite miltų, kad tešla sutirštėtų ir taptų tokia “pyraginė”.

Keksiukų formą išklokite popierėliais, dėkite tešlos, tuomet uogienės ar kito įdaro, o tada – dar šiek tiek tešlos.

Jeigu norite kepti Vilniaus bobutės pyragą, į tešlą įmaišykite stiklinę uogienės ir dėkite daugiau miltų.

Kepkite orkaitėje apie pusvalandį kol gražiai pagels ir įsmeigus dantų krapštuką ar degtuką jis neaplips tešla.

 

Kadangi namuose nėra kam valgyti, susiradau vieną iš išsaugotų dėžučių, sudėjau keksiukus dviem aukštais ir nešiau kolegoms gerai savaitės pradžiai.

Meringa

Eismonster Gelato. Kefyro ledai su juodaisiais serbentais ir beveik šerbetas iš avietbraškių

aš ne šefas, aš namų šeimininkė:)

Na, gal nereikia prisiimti visų jų laurų, nes toli gražu, bet man, tikiu kaip ir joms , patinka galvoti, ką pagaminti iš turimų ingridientų, kaip panaudoti užlikusius produktus, kad nepagestų ir nereikėtų išmesti.

Pasidalinsiu dviem atvejais, kaip galima “atgaivinti” produktus ir suteikti jiems naują veidą ir receptai tikrai nebus tikslūs, nes daryti iš akies, iš to kas buvo po ranka. tikiuosi suteiks ir jums kokią mintį kaip galima improvizuoti.

 

Pirmas produktų utilizavimas. Kefyras.

Nuo vasaros vaisių deserto liko kefyro, kurio neišgėriau ir šaltibarščių nepadariau, bet išmesti neleido širdis.  Ir mintyse suskambo tėvelio žodžiai: “kam jūs valgot jogurtą, jei galit kefyrą pasisaldinti”:)

Bus kefyro ledai! Dar pagooglinu ar nėra kokio recepto, bet tenka daryti iš akies ir pagal skonį burnoj  (Jurgio ir Lenos aukso žodžiai iš, jog tam kad skaniai gamintum reikia tik skonio burnoje)

Taigi – apie 600 g kefyro, pusantros stiklinės trintų juodųjų serbentų ir cukraus apie 100 g.

Cukraus kiekis visgi priklauso nuo serbentų, ar jie su cukrumi ar ne.

Reikia ragauti, kad būtų skanu:)

Norėjau  vientisesnės tekstūros, kad visą masę dar perkošiau per sietelį, kad atsiskirtų serbentų odelės.

Į ledų gaminimo mašiną, kol sušals, sustings iki purios masės, o tada jau pabaigiu šaldyti.

 

Antras produktų utilizavimas. Avietbraškės

Apie avietbraškes jau rašiau, kad jos labai gerai veisiasi, yra labai gražios, bet kur jas sunaudoti kartais taip ir lieka neaišku.

Praėjusiais metais prisišaldžiau bent kelias dėžutes šių uogų, manau puošiu patiekalus, mesiu į putojantį vyną, ir kitaip jomis gražinsiu gyvenimą ir maistą, bet… gal per mažai putojančio vyno, o gal per daug uogų, bet jau atėjo laikas naujoms uogoms, o senos dar guli šaldymo kameroje.

Kol draugė ant sofos siurbčioja limonadą ir dalinamės savaitgalio įspūdžiais, praėjusių metų avietbraškės iš šaldymo kameros keliauja į indą po blenderio ašmenimis ir virsta ryškiaspalve koše , cukraus vėlgi pagal skonį (apgailestauju už tokį netikslumą).  Na, jei iš akies, tai buvo maždaug pusė litro trintų uogų ir 150 g cukraus.

Galėtų būti viskas, bet man šerbetai ne pirmo prioriteto ledai, mėgstu riebiau;) todėl sumetu visą indelį (300 g) tikro jogurto su miško vaisiais. Spalva neatsiskiedžia, o skonis kiek švelnesnis. Kadangi avietbraškės su grūdeliais, galite juos arba aplikti, arba prieš šaldydami perkošti per sietelį.

.

Meringa

Vasaros desertas iš kefyro ir uogų pagal Šarūnę

Kaip jau rašiau, pastaruoju metu esu pilna noro gaminti ir atsigriebti už tą prėską laiką.  Ir tas jausmas man atėjo kartu su visokiausiom užgaidom ir norais, kaip kad perstumdyti virtuvę ir vietoj baro pasidaryti stalą,  o tuo pat metu ir daugiau darbo vietos, prisipirkti naujų virtuvės įrankių ir vyno taurių, ir kitokių reikalingų ir nereikalingų dalykų.

Gerai, kad dalį to atsinaujinimo poreikio galima užpildyti prasisukus per spinteles ir lentynas tėvų namuose. Prieš kurį laiką tarsi nujausdama, kad jau tuoj tuoj vėl kils noras šeimininkauti, parsivežiau iš ten mamai nereikalingus troškinimo indą, bent kelias formas kepimui ir vieną keistą Tupperware daiktą, skirtą žele ir kitiems nekeptiems dalykams. Jame kiek pamenu su sese esame darę tik mousse au chocolat  pagal tetos Ievos receptą, kurį ji parsivežė iš savo tetos Marie nuo Marselio. 

Pirmą kartą išgirdau mousse au chocolat pavadinimą būdama gal 12 metų, kai pirmą kartą viešėjome pas Ievą Bremene ir nesupratau, kas per dalykas bus ta musė šokolade…  bet ne apie tai:) kitą kartą.

taigi ta forma atsikraustė pas mane ir laukė, kol prisiruošiu ką nors joje padaryti, galbūt tą patį prancūzišką desertą, o gal ką kitą.

Ir buvo trečiadienio vakaras, kai su Šarūne susitikome Bernardinų sode pasidalinti naujausiais išgyvenimais ir indeliu naminių braškinių ledų. Bet naujausius išgyvenimus pakeitė prisiminimai, ir Šarūne pasakojo, kaip tada, kai rasdavo daugiau laiko, vasarom darydavo šitą desertą iš kefyro ir visokių šviežių uogų, ir kaip jis patikdavo draugams – gaivus, neriebus, spalvotas. Jai atrodė, kad visi jį žino ir daro, o man teko prisipažinti, kad pirmą kartą girdžiu ir kad apskritai gyvenime nieko nesu gaminusi su želatina.

Iššūkis priimtas:)

Parsivežiau iš kaimo kibirėlį avietbraškių (tokia graži raudona uoga, kuria sako džiaugiamasi du kartus – kai pirmą kartą prisirpsta, ir paskui, kai pavyksta jas išnaikinti, nes jos kaip avietės labai vislios, o skonis aviečių ir braškių atskirai visgi geresnis:))

Taigi kefyru pasirūpinta, uogų yra, želatinos irgi nusipirkau. Galima gaminti:

Baltajai kefyro masei :)

  • 1 kg kefyro
  • 200 ml grietinėlės (aš naudojau tą neriebią, skirtą kavai, bet galima ir riebios dėti, arba nedėti iš vis, ir pakeisti tuo pačiu kiekiu kefyro)
  • 150 g cukraus (jeigu labai norisi saldžiai, galima ir kiek daugiau, bet man norėjosi gaiviau)
  • Vanilinio cukraus
  • 0,5 citrinos sulčių
  • 16 šaukštelių želatinos
  • ~200 ml vandens želatinos brinkinimui

Pagrindui (ne privaloma dalis:))

  • ~200 g sausainių (pirkau kažkokius prancūziškus ale pilno grūdo iš “iki”)
  • 100 g išlydyto sviesto

Ir aišku uogos, kokių tik turite (avietės, mėlynės, braškės, avietbraškės).

 

Želatiną užpyliau vandeniu ir palikau išbrinkti.

Tuo tarpu su elektriniu smulkintuvu sumaliau sausainius ir užpyliau išlydytu sviestu. Masę  paskirsčiau indo apačioje, paspaudžiau mentele, kad geriau sukibtų ir palikau laukti kitų dalių.

Kefyrą ir grietinėlę išmaišiau su cukrumi ir išspaudžiau pusės citrinos sultis.

Begamindama pagalvojau, kad tiktų citrinos žievelė, bet nenorėjau jos gabaliukų purioje kefyro masėje, todėl sutarkuotą dar sugrūdau grūstuve su šiek tiek kefyro ir pertryniau per sietelį. Vis koks papildomas skonis:)

Želatiną reikia šiek tiek pakaitinti, ir tada įmaišyti į kefyro masę.

Ant sausainių pagrindo išdėliojau uogas ir ant jų užpyliau baltąją masę. Deja uogos neliko apačioje ir sukilo aukštyn, bet vis vien neblogai gavosi:)

Kitokias uogas galima jas iš karto įmaišyti į masę, tuomet turėtų geriau pasiskirstyti.

Ir tada viską į šaldytuvą iki sustings ir bus galima vaišinti draugus:)

Reziumė – desertu vaišinau tą pačią tetą Ieva su vyru Reiner ir tėvus po vakarienės, ir visi liko patenkinti:) O mažasis deserto variantas nukeliavo į Mato gimtadienį ir irgi tiko:)