“jis nusišypsos, taip kaip nusišypso žmogus,  netikėtai sutikęs seniai matytą artimą draugą, iš tolo pamatęs ateinantį ilgai  ir nekantriai lauktą žmogų. Tarsi pažinęs mane galbūt irgi iš šypsenos, o gal iš susivėlusių plaukų, arba chačiapurio ar ledų rankoje. Lyg mes jau būtume pažįstami. Ir nebus keista pradėti kalbėti. O gal mes jau pažįstami tik to nežinom:)

Ir įsivaizduoju, kad susitiksime vietoje, susijusioje su gastronomija, galbūt maximoje  prie kasos šypsosimės viens kitam, o gal imsime aptarinėti asortimentą daržovių skyriaus, o gal pakeliui į turgų, gali būti netgi restoranėlis, o gal indų parduotuvė. Nes jis vertins tuos pačius dalykus kaip ir aš.”

Taip rašiau Šarūnei pernai vasario pradžioje. O tada vieną kovo šeštadienį turguje susipažinau su vyru, kurį jau pažinojau.  Netgi turime bendrą nuotrauką, kur sėdžiu jam ant kelių. Prieš kokius 27 metus Vievyje:) Neįtikėtina, kiek  daug galios turi mintys ir įsivaizdavimai!  Ir kai tai suvoki viskas  gyvenime tampa kažkaip labai paprasta, su šypsena ir lyg nušvitę, tarsi filme ir kartu taip savaime suprantama ir tikra.

Tąkart turguje ieškojau Halės bistro, kur paskui su Sauliuku, dar nežinodami, kad jau esame pažįstami gėrėme mėtų arbatą ir dalinomės beigelį. Per metus beigeliai išpopuliarėjo, atsidarė beigelių krautuvėlė, halės bistro tapo beigelistais, ir patys beigeliai labai paskanėjo.