Niekas tiksliai n
ežino, kada ji yra. Bet ji visada minima penktadienį ir visada spalį. Vieni spėja, kad tai prieš paskutinis spalio penktadienis, ktiti – jog du penktadieniai prieš Halloween’ą, tretiems atrodo, kad Moliūdų dienos tada priklauso nuo mėnulio fazių, panašiai kaip Velykos.
Kad ir kur bebūtų tiesa, jau keturis metus iš eilės švenčiame Moliūgų dieną pas Muliuolius. Kelios dienos prieš renginį atkeliauja nuotaikingas meniu, o mes pradedame galvoti, kokį vyną nešimės prie maisto ir kooperuotis, kas su kuo važiuos, kas ką paims ir kas vairuos:)
Štai mes ir čia. Jurgis traukia ant stalo linkėjimus nuo išradingosios Lenos – gigantiškomis morkomis raguotą moliūgą. Pasirodo, ne taip ir sudėtinga jas įtaisyti – apipjauni skyles moliūge ir ištrauki… labai paprastai – kamščiatraukiu.
Stalas padentas ir jau puikuojasi lėkštutėse pirmasis džiaugsmas mūsų gomuriui – tartas, bet ne tortas:) Visi pradeda rinktis vietas – tik neaišku, ar kas prie kurio draugo ar prie kurio gabalėlio. Galiausiai susėdame ir čia turiu pasakyti – prie moliūgo šalavijas laaaabai tinka.
Toliau – antyras startesis – du burtininkai. Taip taip, ne koldūnai, o burtininkai – iš speltos miltų (nevalytų, “razavų”, .t.y maltų “vieną rozą”, pilno grūdo), viduje su moliūgais ir varškės bei mėlynuoju sūriu.
Lietuvių susiėjimai be sriubos neapsieina. Muliuoliai vieną kartą ją pateikę moliūge (aha, viršus nupjautas, o likusi dalis panaudota kaip puodas ar sriubinė), šiemet mus džiugina kremiška trina sriuba, kur taip puikiai dera čili ir česnako aštrumas. (Kitos moliūgų sriubos interpretacijos čia). Beje, atkreipkite dėmesį, kaip gerai papuošimui tinka lietuviški morkų ir burokėlių traškučiai.
Man atrodo šiuo vakaro metu jau visi buvo pakankamai sotūs. Gerai, kad visos dietos, jei jų yra tokia proga gali būti pamirštamos. Šiek tiek pokalbių, pasivaikščiojimų ir pas mus atkeliauja moliūgų piure, jautiena ir moliūgų humusas. Pastarasis man itin patiko – visgi geras dalykas tas humusas, gali daryti iš ko nori ir taip ypatinga.
Kaip geruose prancūziškuose namuose desertui, ar prieš-desertui pateikiami sūriai. Karvės pieno ir obuolių moliūginis – Arūno sugalvotas. O tie moliūgų gabalėliai tikrai pagerina reikalą ir klampiam obuolių sūriui suteikia siurprizo ir gaivumo.
Man kartais norėtųsi, kad tokie vakar niekada nesibaigtų. Na, valgyti visą laiką gal ir nenorėtum, bet labai gera džiaugtis ir būti. Arūnas maiško įpatinga kavą su grappa, dopper espresso ir grietinėse, o į stalą po truputį keliauja paskutinis desertas – rytietiškai “marinuotas” moliūgas su ledais.
Ir galiausiai, noriu jums pasakyti vieną dalyką – nesvarbu iš ko bus patiekalai ir ką gaminsite, visada galima tuos pačius produktus pateikti kažkaip ypatingai, tiek lėkštėje, tiek kaip dekoraciją.
Kol lauksime kitų metų moliūgų šventės, galvoju, ką ateinantį mėnesį reikės gaminti Malonams per po vasaros dar taip ir nepadarytą Languedoc’o vakarėlį. Lapkritis gresia tapti Prancūzijos regionų mėnesiu – pernai juk jo pabaigoje organizavome iPomme vakarą obuolių ir Normadijos tema:)
Tradicijas gera turėti ir niekad nevėlu jas kurti!
Susijusios nuorodos:
Moliūgai
Obuoliai
Kreminė obuolių sriuba su kariu ir kepta anties krūtinėle
Pomme Allemand arba obuolys įdarytas vištiena su čili
Tarte Normande arba normandiškas obuolių ir kremo tartas
