Tag: restoranai

Meringa

Kur eiti su mažyliu?

Vilniuje tiek kavinių, hipsteriškų gastrobar‘ų ir prašmatnių restoranų. Jei tik žinai ko nori, arba ko nenori, gali išsirinkti. O kai žinai, kad tavo kompanijoje bus koks mažylis, kurį reikės pamaitinti ir pervystyti, kuriam norėsis paropinėti, kur tada?

Kol nesusiduri, nesusimąstai, kad situacija tampa daug sudėtingesnė nei maisto kilmė ir kokybė, aptarnavimas ar vieta mieste. Galvoje ima švilpti skersvėjai.  Tada skambini visur iš eilės ir pirmas klausimas, kurį užduodi yra ne  “ar turite  laisvą staliuką?”, bet “ar turite vaikišką kėdutę?”.

Dabar dauguma kavinių lankytojų jauni ir nepriklausomi, bet juk dauguma vis vien anksčiau ar vėliau susilaukia mažiukų, o išeiti įpratus ir toliau norisi. Ir ne vien į Akropolį ar Go9, kur mamoms įrengti kambariukai ir vystymui, ir maitinimui.

Kava kaip kava, o kur vakarieniauti? Kur pasodinti mažiuką ir pamaitinti? O kuo jam, jau kiek paaugusiam, užsiimti, kol tėvai su draugais šnekučiuojasi?

Taigi pradedu pildyti sąrašiuką, ką atrandame su sese ir Joriu Antanu:) Galbūt pravers ir tiems, kam vaikų kompanijos nesinori ir tomis dienomis kai svetimi šaukiantys mažieji svečiai ne visada malonūs ausiai.

 

Popiečio kava

Atostogos  – labai draugiškai nusiteikusios merginos padėjo, kuo galėjo. Kol mes gėrėme kavą ir skanavome pyragaičius, Joris sukirto savo tyrelę ir galėjo paropinėti specialiai vaikučiams skirtame kampelyje (tik mažiukus reikia saugoti, kad nesuvalgytų lego detalių)

Pinavija – tikriausiai visi Vilniaus tėveliai šitą vietą jau seniai žino, ne tik dėl vaikų žaidimų erdvės, bet ir dėl vystymo stalo leliukams. Ir tikrai puikus sprendimas neužimantis daug vietos

 

Vakarienės

Kol Joris Antanas lankėsi Vilniuje, turėjome šiokią tokią šeimos šventę ir norėjome pavakarieniauti mieste. Taigi prabangios vietos, kur vaikai nepageidaujami atkrenta, kaip ir dauguma paprastų bariukų. Taigi ieškodama vietos apklausiau gan daug gastronominių vietų ir pateikiu čia sąrašiuką tų, kurios priima mažus lankytojus ir noriai juos sodina prie bendro stalo augindami ateities klientus.

Sąrašiukas, tų kurie bent jau turi kėdutes, vadinasi ir su vaikais priima, čia:

Su vaikų kampeliais ir kitaip tinkami judresniems ir didesniems vaikams:

 

 

 

Meringa

Va tau ir VaThaiTau – ir visai ne šiaip sau:)

Gyvenime vieno dalyko trūkumu tikrai negaliu skųstis – tai pusbrolių ir pusseserių kiekiu. Trys iš tėvelio pusės ir dvylika iš mamos – iš viso 15 (net perskaičiuoju ant pirštų ar nieko nepraleidau:) Aišku, ir amžius visų skirtingas, ir poreikiai ir pomėgiai, o ir tradicijos giminės balių nebeliko, todėl su visais matyt būtų sunku palaikyti glaudų ryšį, bet vis vien kiekvienas jų kažkuo ypatingas ir brangus.

Gerai kad yra facebook’as, kur gali viską sužinoti, ir prireikus sukontaktuoti:) Arba tėvai, kurie perduoda visas naujienas..

Šį kartą apie Tadą, kuris, darbštuolis ir geruolis, su draugais ėmė ir  praėjusią vasarą startavusį  maisto furgonėlį užaugino iki thai stiliaus restoranėlio Basanavičiaus gatvės kieme.

Man, kaip aštraus maisto  mėgėjai visad patinka wok’ai, kariai ir kiti prieskoningi dalykai. Todėl džiaugiuosi, kad tai ne kokia nors pica, pasta arba burgerių užkandinė. Ir jau du kartus spėjau apsilankyti, bet parašymas dėl darbų kiekio vis atsidėjo. Bandau grąžinti skolą ir būti objektyvi nepaisant giminystės ryšių:) Kita vertus,kai kuriuos savo mažus pastebėjimus Tadui išsakiau ir atskirai, todėl pasiliksiu teisę jų čia neminėti:) ir bet kuriuo atveju mano rekomendacija – Taip, apsilankykite.

Taigi, geriausias starteris – Tajų kalmarų žiedai. Ne tie guminiai ir su majonezu kaip esame “įpratę”, bet traškūs.. tokie, kur lieka vienas ir tada visi bijo paimti, nes žino, kad nori ir kiti:)

Dar valgėme ir vištienos sparnelius – kurie atvirkščiai nei kalmarų žiedai buvo minkšti minkšti, net burnoje tirpstantys. Mano skoniui galėtų būti aštresni, bet, manau, daugumai lietuvių – pats tas.

Sriuba tom yum – tikra aštrumo bomba. Ypač tinka, jei esatę sušalę ir norite atsikratyti visų kūną puolančių zarazų ir virusų.. mmmm, kaip dabar norėčiau.

Valgom toliau:) Tau sau – kiaušininiai makaronai su vištiena – tapo mėgstamiausiu patiekalu per tuos du kartus (neskaitant kalmarų žiedų) – tiek dėl pavadinimo, tiek dėl skonio. Beto, sakė čia jų firminis, taigi dvigubas pliusas.

Jeigu visgi mėgstate švelniau, tada labai tinka raudonasis karis, toks švenus ir kokosinis arbavienas populiariausių patiekalų – Phad tau (nuotraukos neturiu).

Gėrimai. Pastaruoju metu pradėjau pastebėti kaip lietuviškose maitinimo įstaigose trūksta nealkoholinių gėrimų (nekalbu apie vandenį, colą ar apelsinų sultis), kurie tiktų prie maisto, bet čia galima nesunkiai pasitaisyti. Užtat labai pasisekė tiems, kas gali sau leisti vieną kitą laipsnį, nes VaThaiTau turi”firminį” alų, gaminamą  specialiai jiems mažame bravoriuke. Paklauskite Tado, jis papasakos daugiau:)  Ir dar labai pradžiugino naminės arbatos – su šviežiom mėtom, imbieru, čiobreliais:) Kaip gerai kai ne “iš pakelio” arba “juoda, žalia, vaisinė”.

Būna dienos pietūs, sako, žmonių pilna. Vakare irgi kiek buvau tuščia nebuvo, tad geriau rezervuoti staliuką iš anksto. Ir berašydama užsinorėjau valgyti:)

 

Meringa

Apie meilę. Visokią, net ir keistą, bet visada tikrą @StrangeLove

Spalis prasidėjo visomis meilės spalvomis. Saulėtos popietės, skirtos romantiškai vaikščioti po parkus atsisagsčius paltą, ir šalti vakarai, kuriuos gali panaudoti kaip pretekstą prisiglausti, stebuklingi sekmadieniai, kai gimsta Dievo siųsti vaikai ir šampano diena, kai taurėje kylant bubuliukams labiausiai myli vaikystės draugę, ir StrangeLove, kur ne tik kava, bet ir visa kita yra su meile.

Užsukume čia po šampano dienos užkąsti, o gavosi vakaro karūnavimas. Ir manęs galite neklausyti, nes aš juos tiesiog myliu, bet Barborai ir Calixte buvo pirmas kartas, ir visi komplimentai buvo iš jų.

Barbora buvo sužavėta sriubos, o man – ožkos sūris su mangų kepurėle – kaip vasaros prisiminimas ir geriau už bet kokį desertą.

Toliau –  vyrui kavoje brandintas jautienos steikas, tirpstantis burnoje , o mums kiauliena ir jautienos dešrelės. Truputis vyno, dar daugiau juoko ir kalbų.. Nuostabi aptarnaujanti mergaitė -kalbanti prancūziškai, nuoširdžiai pasakojanti apie viską, ką galime paragauti. Nes tikiu irgi dirba su meile.

Bet be deserto vakaro pabaigti negalima. Ir štai ji – cannelle, taip pradžiuginusi mano meilę

.Nuotraukos  visos  prietemoje, bet manau matysite grožį, o skonį reikia pajusti;) kaip ir su meile – visi žinome, kad ji yra gerai, bet žinoti neužtenka – reikia mylėti!

 

 

Meringa

Vingio istorijos. Parke labai gerai

Vakar pasakiau Šarūnei – nesigailiu nei vieno dalyko savo gyvenime. Nesigailiu nei nesusiklosčiusių santykių, nei atidėtų darbų, nei to, kad kartais po smagaus vakarėlio skauda galvą, nei ašarų, nieko. Nes čia viskas mano gyvenimas, mano istorija, kurią kuriu pati, pasirenku, prisišaukiu, ar gaunu tam, kad kažko išmokčiau.

Ir štai vėl stoviu ant apsisprendimų slenksčio, dvejoju, bet kartu suvokiu, kad jau žinau, ką turiu daryti, nes taip sako širdis, tik protas vis bando  rasti dalykų, kurie sulaikytų, stabdytų. Tad vaikščiojome po parką ir atleidinėjome tuos stabdžius, ribojančias mintis, kai norisi viską sukontroliuoti, kai pasąmoningai ieškome pritarimo, o gal nepritarimo mūsų pasirinktam keliui, kad galbūt nereikėtų juo eiti…

Ir taip jau kiek sušalusios ir išalkusios, bet laimingos, kai per visą parką galėjome šaukti TAIP TAIP TAIP, priėjome Vingio Istorijas. Kažkieno sukurta jo ar jos gyvenimo istorijos dalis kitapus Vingio parko estrados.

O čia – nuostabi padavėja. Švytinti. Miela. Ir labai graži. Tarsi paskutinis jau nusileidusios saulės spindulėlis užsilikęs žemėje.

Taip smagu sėdėti lauke ir džiaugtis šiltu vakaru, nesvarbu, kas įsisukus į pleduką. Užsisakome sriubos. Meniu pritaikytas saulėtoms dienos todėl 2 ir 3 sriubų gaivios ir šaltos, o mes gauname po dubenėlį chili con carne maloniai šildo iš vidaus, o šalia jos patiekti saulėgrąžų daigai primena kad visgi jau pavasaris, o gal ir vasara;) Ir netikėtai skani duona su pesto. Nepavyko jos nesuvalgyti:)

Toliau šilti užkandžiai (matyt tikrai buvome sušalusios). Paprašome vištienos sparnelių ir springrolls’ų su daržovėmis. Ir štai žavingoje padavėja atneša mums juodą lentelę su dviem dailiais metaliniais indeliais, išmargintais mėlynėmis.

Kas čia per keisti springrolls’ai? Labiau panašu į kalmarus ar svogūnus tešloje, bet ai, skanu, koks skirtumas… Ypač kai TOKIE skanūs vištienos sparneliai. Tikrai skaniausi mano iki šiol ragauti. Tikrai ne tokie kaip visur, saldžiarūgščiai aštrūs. Ir nežinau kaip apibūdinti tą skonį. Kone šokoladas. O šokoladas tai meilė:)

Ir tada – dar vienas indelis su dangteliu. Nesuprantame, kodėl, nes lyg daugiau nieko ir neprašėme. Pasirodo, springrolls’ai. Užsisakėme. Visi gauname tai ką užsisakėme, tik tarp tų užsakymų būna ir gyvenimo dovanų, svarbu jas pastebėti.

Manau ir šita vieta yra dovana Vingio parkui. Faina, kad turėsime ne tik lakštingalą su savo giesmėmis, bet ir naujų, nuostabių istorijų. Jau laukiu kito karto parke – sako, picos jų labai skanios ir taip būtų skanu ją valgyti žiūrint iį visus tuos gražius sportuojančius žmones:)

Meringa

Gastronomika. Nes ir jūs, ir jie to verti.

Tai daugiau negu prabangus restoranas (pats Liutauras vadina tai studija), ir tai daugiau nei vakarienės, nes maistas čia virsta kulinariniais šedevrais, džiuginančiais akį, glostančiais gomurį, ir visa ta patirtis priverčia pakilti kažkur aukščiau.

Su krikšto sese susitinkame T.Ševčenkos loftų kiemuose. Žinome, kur eiti, tad neklaidžiojame ir užtikrintai žengiame link gale 11i numeriu pažymėto pastato esančių durų. Jokių purpurinių kilimų. Bet vos pravėrus duris ir įžengus vidun supranti, kad jau nebesi ten iš kur atėjai.

Mus pasitinka labai malonus vyriškis, padeda nusirengti, palydi iki staliuko. Jeigu galėsite rinktis, sėskite veidu į virtuvę  – tuomet vakaro metu galėsite grožėtis už stiklinių durų dėl Jūsų besistengiančia virtuvės komandą. Ir kaskart vakaro metu toms durims prasivėrus jau galėsite laukti kito tuoj ant jūsų stalo atsirasiančio stebuklo. O jei ne, grožėsitės prieš Jūsų akis kabančiu paveikslu.

Pirmas dalykas, į ką visada atkreipiu dėmesį restoranuose yra servetėlės ir įrankiai. Ir pastarieji man labai aptinka – dvelkia tikrumu, ir patinka, kad neblizga. Tai anaip tol nereiškia, kad negeri. Taurės – Riedel Veritas ypatingai grakščia kojele, ir jose greitai atsiranda putojančio vyno aperityvui. Fone skambant labai lengvai muzikai pradedame švęsti gyvenimą. 

Kol virtuvėje vyksta darbas ir baigiama ruošti šefo užkandėlė (amuse-bouche) gauname naminės duonos su tirštintu alyvuogių aliejumi ir ožkos pieno kremu. 

Po jos – šefo užkandėlė (amuse-bouche). Patiekalams atsiradus ant stalo prie visų svečių prieina pats šefas ir šypsodamasis pristato: “Mielos damos, šefo užkandėlė – springrolsas”. Gražu, labai pavasariška, tinka damoms. Neįtikėtinas sardinės ir braškių derinys. 

Toliau – namuose sūdyta lašiša su pastarnokų ledais, burokėlių žele ir krapų aliejumi. Nuotrauka deja dingo, bet buvo labai gražu:) Ir krikšto sesė, prieš kelias minutes sakiusi, kad paskutiniu metu valgė labai daug lašišos ir jau nebegali į ją žiūrėti šypsojosi pjaudama dar kąsnelį. Nuostabi žuvies tekstūra ir tie ledai…. man kaip jų mylėtojai – 10 balų. 

63°C kiaušinis įsitaisęs geltoname morkų ir lazdyno riešutų emulsijos fone ir pasipuošęs traškiu ispanišku kumpiu. O po jais – juodieji lęšiai. Praeidamas pro šalį šefas teiraujasi, ar skanu ir pamoko, kad reikia maišyti. Taip ir darome. Skanu. 

Atkreipiu dėmesį, kokie dailūs čia indai. Kiekvienam patiekalui kitokie. Atrodo, tarsi įprastų formų, bet įdomių paviršių, subtiliai pakeičiantys tai centravimą, tai spalvą. Patys kaip maži meno kūriniai tinka prie visos aplinkos.

Su Monika tęsiame diskusijas apie šeimos santykius, žmogaus savęs lyginimą su kitais, ar kitų žmonių norą visus sulyginti, o tuo tarpu į stalą keliauja akmeninių ešerių file su jūros ežių emulsija ir cikorija, regis, griliuota, bei kalafiorų piure. 

Gyvenime ešerius labai mėgstu. Žinoma, daugiausia esu valgius tų pačios su tėveliu sužvejotų Lakajų ežere, ir neslėpsiu, tikrai nežinau, kuo ypatingi tie akmeniniai (dabar jau pasidomėjau, kad tai daugiausia šiltų jūrų žuvis, labai sveika:)). Galbūt dėl pavadinimo ir asociacijų, bet skonis – tikros ką tik pagautos žuvies, švelnus. Mano mamai labai patiktų. Akimirką nusikeli į vaikystę ir tada jūros ežių emulsija su visu savo intensyviu jūros skoniu grąžina tave atgal, o gal nukelia kažkur, kur plaukioja tie ežiai ir ešeriai. 

Padavėjai nešini grakščiais dekanteriais pripildo raudono vyno taures. Atėjo laikas mėsai. Ir pro jau 6 kartą prasiveriančias virtuvės duris pas mus atkeliauja prancūziškas ožiukas su prancūzų šefo Joël Robuchon stiliaus bulvių koše. Ji tiesiog šilkinė. Pavasarinės glazūruotos daržovės ir mėlynių kremas. Gražios spalvos ir 

Kaip pastebėjo ir laukinės žąsys, Liutauro naudojami ingridientai nėra suplakami į vieną ir gali jausti kiekvieno jų unikalumą. Tuo pat metu jie  puikiai suderinti ir kartu sukuria kažką vieno ir harmoningo. Pagalvoju, kad tai panašiai kaip tikruose žmonių santykiuose – kai vienas kito neužgoži, kiekvienas esi savimi, bet kartu esi ypatingiau.

Harmonija – tinkamas apibūdinimas ne tik tam, kas patiekiama lėkštėse, bet ir visai aplinkai. Visa ta prabanga yra tokia natūrali, kad lieka tik paprastumo ir jaukumo jausmas. Ypatingai aukštos klasės aptarnavimas, kai tikrai gali jaustis kaip  Gastronomikos namų svečiams. 

Monika žavisi apšvietimo sprendimais, kurie koncentruoja šviesą būtent ten, kur reikia, į maistą, ir kartu skaido erdvę, todėl nesijauti tarsi sėdėtum viename kambaryje su visais kitais svečiais. Pastebime, kad žmonės pradėjo garsiau kalbėti, o muzika jau matyt seniai pasikeitusi į kiek energingesnę, bet visai neįkyrią. Atrodo, apie viską pagalvota. Vieta tave kažkaip įtraukia nuo pat tos akimirkos, kai įžengi. Kai staiga suvoki, kad čia esi jau beveik 3 valandas ir kad pasirodymas artėja į pabaigą ir reikės grįžti į realybę. Bet prieš tai – paskutinis fejerverkas – desertas. 

Ir  turiu prisipažinti – jis man buvo TOBULAS. Nuo vaizdo iki paskutinės akimirkos, kai pasiėmiau šaukštą, kad suvalgyčiau tai, ko nepavyko pakabinti šakute. Rokforo sūrio ledai ir aviečių traškutis su savo intensyvia spalva (o man taip patinka rožinė ir visos jos atspalviai:), kriaušės, šokoladas? Neįmanoma nupasakoti, nes visą laiką kol valgiau beveik nekalbėjau. Tik vis atsidusdavau iš malonumo ir nesupratau kur esu. Ir neperdedu nei kiek. 

…….ir tokiu dideliu malonumu pasibaigė vakarienė. Prisiminus, ir dabar dar nueina šiurpuliukai per kūną.

Rašau ir pavydžiu žmonėms, kurie šiuo metu mėgaujasi vakariene Gastronomikoje. Liutauras tikrai vertas 5 ir daugiau Užkalnio žąsų, o mes verti patirti (taip taip, tai daugiau nei paragauti:) jo virtuvės šedevrus.