Vakar pasakiau Šarūnei – nesigailiu nei vieno dalyko savo gyvenime. Nesigailiu nei nesusiklosčiusių santykių, nei atidėtų darbų, nei to, kad kartais po smagaus vakarėlio skauda galvą, nei ašarų, nieko. Nes čia viskas mano gyvenimas, mano istorija, kurią kuriu pati, pasirenku, prisišaukiu, ar gaunu tam, kad kažko išmokčiau.
Ir štai vėl stoviu ant apsisprendimų slenksčio, dvejoju, bet kartu suvokiu, kad jau žinau, ką turiu daryti, nes taip sako širdis, tik protas vis bando rasti dalykų, kurie sulaikytų, stabdytų. Tad vaikščiojome po parką ir atleidinėjome tuos stabdžius, ribojančias mintis, kai norisi viską sukontroliuoti, kai pasąmoningai ieškome pritarimo, o gal nepritarimo mūsų pasirinktam keliui, kad galbūt nereikėtų juo eiti…
Ir taip jau kiek sušalusios ir išalkusios, bet laimingos, kai per visą parką galėjome šaukti TAIP TAIP TAIP, priėjome Vingio Istorijas. Kažkieno sukurta jo ar jos gyvenimo istorijos dalis kitapus Vingio parko estrados.
O čia – nuostabi padavėja. Švytinti. Miela. Ir labai graži. Tarsi paskutinis jau nusileidusios saulės spindulėlis užsilikęs žemėje.
Taip smagu sėdėti lauke ir džiaugtis šiltu vakaru, nesvarbu, kas įsisukus į pleduką. Užsisakome sriubos. Meniu pritaikytas saulėtoms dienos todėl 2 ir 3 sriubų gaivios ir šaltos, o mes gauname po dubenėlį chili con carne maloniai šildo iš vidaus, o šalia jos patiekti saulėgrąžų daigai primena kad visgi jau pavasaris, o gal ir vasara;) Ir netikėtai skani duona su pesto. Nepavyko jos nesuvalgyti:)
Toliau šilti užkandžiai (matyt tikrai buvome sušalusios). Paprašome vištienos sparnelių ir springrolls’ų su daržovėmis. Ir štai žavingoje padavėja atneša mums juodą lentelę su dviem dailiais metaliniais indeliais, išmargintais mėlynėmis.
Kas čia per keisti springrolls’ai? Labiau panašu į kalmarus ar svogūnus tešloje, bet ai, skanu, koks skirtumas… Ypač kai TOKIE skanūs vištienos sparneliai. Tikrai skaniausi mano iki šiol ragauti. Tikrai ne tokie kaip visur, saldžiarūgščiai aštrūs. Ir nežinau kaip apibūdinti tą skonį. Kone šokoladas. O šokoladas tai meilė:)
Ir tada – dar vienas indelis su dangteliu. Nesuprantame, kodėl, nes lyg daugiau nieko ir neprašėme. Pasirodo, springrolls’ai. Užsisakėme. Visi gauname tai ką užsisakėme, tik tarp tų užsakymų būna ir gyvenimo dovanų, svarbu jas pastebėti.
Manau ir šita vieta yra dovana Vingio parkui. Faina, kad turėsime ne tik lakštingalą su savo giesmėmis, bet ir naujų, nuostabių istorijų. Jau laukiu kito karto parke – sako, picos jų labai skanios ir taip būtų skanu ją valgyti žiūrint iį visus tuos gražius sportuojančius žmones:)