Kaip jau rašiau, pastaruoju metu esu pilna noro gaminti ir atsigriebti už tą prėską laiką.  Ir tas jausmas man atėjo kartu su visokiausiom užgaidom ir norais, kaip kad perstumdyti virtuvę ir vietoj baro pasidaryti stalą,  o tuo pat metu ir daugiau darbo vietos, prisipirkti naujų virtuvės įrankių ir vyno taurių, ir kitokių reikalingų ir nereikalingų dalykų.

Gerai, kad dalį to atsinaujinimo poreikio galima užpildyti prasisukus per spinteles ir lentynas tėvų namuose. Prieš kurį laiką tarsi nujausdama, kad jau tuoj tuoj vėl kils noras šeimininkauti, parsivežiau iš ten mamai nereikalingus troškinimo indą, bent kelias formas kepimui ir vieną keistą Tupperware daiktą, skirtą žele ir kitiems nekeptiems dalykams. Jame kiek pamenu su sese esame darę tik mousse au chocolat  pagal tetos Ievos receptą, kurį ji parsivežė iš savo tetos Marie nuo Marselio. 

Pirmą kartą išgirdau mousse au chocolat pavadinimą būdama gal 12 metų, kai pirmą kartą viešėjome pas Ievą Bremene ir nesupratau, kas per dalykas bus ta musė šokolade…  bet ne apie tai:) kitą kartą.

taigi ta forma atsikraustė pas mane ir laukė, kol prisiruošiu ką nors joje padaryti, galbūt tą patį prancūzišką desertą, o gal ką kitą.

Ir buvo trečiadienio vakaras, kai su Šarūne susitikome Bernardinų sode pasidalinti naujausiais išgyvenimais ir indeliu naminių braškinių ledų. Bet naujausius išgyvenimus pakeitė prisiminimai, ir Šarūne pasakojo, kaip tada, kai rasdavo daugiau laiko, vasarom darydavo šitą desertą iš kefyro ir visokių šviežių uogų, ir kaip jis patikdavo draugams – gaivus, neriebus, spalvotas. Jai atrodė, kad visi jį žino ir daro, o man teko prisipažinti, kad pirmą kartą girdžiu ir kad apskritai gyvenime nieko nesu gaminusi su želatina.

Iššūkis priimtas:)

Parsivežiau iš kaimo kibirėlį avietbraškių (tokia graži raudona uoga, kuria sako džiaugiamasi du kartus – kai pirmą kartą prisirpsta, ir paskui, kai pavyksta jas išnaikinti, nes jos kaip avietės labai vislios, o skonis aviečių ir braškių atskirai visgi geresnis:))

Taigi kefyru pasirūpinta, uogų yra, želatinos irgi nusipirkau. Galima gaminti:

Baltajai kefyro masei :)

• 1 kg kefyro
• 200 ml grietinėlės (aš naudojau tą neriebią, skirtą kavai, bet galima ir riebios dėti, arba nedėti iš vis, ir pakeisti tuo pačiu kiekiu kefyro)
• 150 g cukraus (jeigu labai norisi saldžiai, galima ir kiek daugiau, bet man norėjosi gaiviau)
• Vanilinio cukraus
• 0,5 citrinos sulčių
• 16 šaukštelių želatinos
• ~200 ml vandens želatinos brinkinimui

Pagrindui (ne privaloma dalis:))

• ~200 g sausainių (pirkau kažkokius prancūziškus ale pilno grūdo iš “iki”)
• 100 g išlydyto sviesto

Ir aišku uogos, kokių tik turite (avietės, mėlynės, braškės, avietbraškės).

 

Želatiną užpyliau vandeniu ir palikau išbrinkti.

Tuo tarpu su elektriniu smulkintuvu sumaliau sausainius ir užpyliau išlydytu sviestu. Masę  paskirsčiau indo apačioje, paspaudžiau mentele, kad geriau sukibtų ir palikau laukti kitų dalių.

Kefyrą ir grietinėlę išmaišiau su cukrumi ir išspaudžiau pusės citrinos sultis.

Begamindama pagalvojau, kad tiktų citrinos žievelė, bet nenorėjau jos gabaliukų purioje kefyro masėje, todėl sutarkuotą dar sugrūdau grūstuve su šiek tiek kefyro ir pertryniau per sietelį. Vis koks papildomas skonis:)

Želatiną reikia šiek tiek pakaitinti, ir tada įmaišyti į kefyro masę.

Ant sausainių pagrindo išdėliojau uogas ir ant jų užpyliau baltąją masę. Deja uogos neliko apačioje ir sukilo aukštyn, bet vis vien neblogai gavosi:)

Kitokias uogas galima jas iš karto įmaišyti į masę, tuomet turėtų geriau pasiskirstyti.

Ir tada viską į šaldytuvą iki sustings ir bus galima vaišinti draugus:)

Reziumė – desertu vaišinau tą pačią tetą Ieva su vyru Reiner ir tėvus po vakarienės, ir visi liko patenkinti:) O mažasis deserto variantas nukeliavo į Mato gimtadienį ir irgi tiko:)