.. sėdžiu rudeniniame vėjuje saules atokaitoje ir klausau kaip krenta labai. dar tik patys pirmi, bet jau krenta, primindami, kad žemė sukasi, kad vėl atėjo metas, kai teks pamiršti pievų ir šlapio asfalto kvapą, ir kvėpuoti rudeniu. Paskutinis lapų šokis, kažko pabaiga, bet kartu toks tikrumo ir laisvės jausmas, buvimas čia ir dabar, sugrįžimas į save, ten kur namai, ten kur šilta, kur mylimi žmonės, kur yra vietos prie stalo.
Susirinkti prie stalo man yra ypatinga. Užaugau šeimoje su bendromis vakarienėmis ir pusryčiais, ir labai tuo džiaugiuosi ir didžiuojuosi. Mūsų savaitgalio pusryčiai trukdavo kelias valandas – su kiaušiniene, kavos gėrimu ir laikraščių skaitymu. Su sese net grįžusios vėlai po vakarėlių, atsikeldavome į šitą šventę. Ir vakarienės. Neprisimenu, kad būtume valgę jas atskirai. Jos man iki šiol turi kažkokį itališką prieskonį, padarantį atskirus žmones šeima – kai susėdę už bendro stalo mokomės būti kartu, rasti bendrų temų, dalintis. Atrodo, net paprastos bulvės gali tapti skanesnės prie stalo su staltiese, taure vyno, pasiskaninimui padėtu buteliu gero aliejaus ir flor de sel.
Gyvent vienam kitaip. Regis, vieno valgomas maistas netenka pusės savo prasmės – mažiau polėkio gaminti, nėra dalijimosi džiaugsmo, o jau nekalbu apie pokalbius prie stalo. Tada belieka dažnai turėti svečių ir žinoti, kad vieną dieną būsi su žmogumi, kuriam vakarienė ant staltiese užkloto stalo bus tokia pati svarbi kaip ir tau.
Ruduo visada buvo meilės metas. Element of crime dainuoja “seit ich dich kenne mag ich es gerne, wenn der Winter kommt, dann wird’s früher dunkel” (nuo tada, kai tave pažįstu, man patinka, kai ateina žiema – tada anksčiau temsta) ir tikrai – ta tamsa turi žavesio, išryškiną šviesą namuose. Tada geriausias oras tampa dargana. Ir lietus, vis dažniau drėkinantis akis, ir vejas, plaikstantis plaukus ir sujaukiantis mintis – viskas nebesvarbu, nes tai yra ruduo. Visai ne niūrus, tik šiek tiek melancholiškas ir labai romantiškas. Tinkantis vakarienėms namie su tais, kuriuos mylime.
